Tiesiog Magdutė

Magdute rūpinosi suaugusieji. Ji keliavo iš rankų į rankas, iš vienų namų į kitus. Surėmę pečius ją augino tėtis ir mama, seneliai ir močiutės, kartais tetos ir dėdės, rečiau kaimynai. Visi daugiau mažiau mylėjo mergaitę, visur – daugiau mažiau, ji jautėsi – saugi. Vėliau, Magdutei suaugus, psichoterapeuto kabinete paaiškės, kad kelionė iš rankų į rankas ir svetima aplinka padarė jai nemenką žalą ir gerokai pristabdė brandą, bet dabar ne apie tai.

Kai Magdutė pradėjo vaikščioti ir daugiau kalbėti, bei klausinėti suaugusius nepatogių klausimų, buvo nuspręsta išleisti mergaitę į darželį. Taip Magdutė atsidūrė bendraamžių apsuptyje. Jie kramtė gumą ir mokėjo pūsti burbulus, turėjo lėles, kurias vadino barbėmis, mergaitės mokėjo pinti kasas, o berniukai rodė liežuvius. Darželis Magdutei – nepatiko. Ji bandė ieškoti supratimo ir prieglobsčio suaugusiųjų kompanijoje, tačiau visi jie tik dirbo savo darbą: dainavo daineles, prižiūrėjo tvarką ar pilstė barščius per pietų pertrauką. Per vieną jų Magdutė sužinojo, kad nemoka net taisyklingai laikyti valgomojo  šaukšto. Laikė suspaudusi kumštelyje, nenorėjo atleisti, galvodama, kad auklėtoja nori jį atimti.

Ilgainiui Magdutė pradėjo nekęsti darželio: jai trūko meilės, jautėsi vieniša ir atstumta, nes auklėtojoms patiko linksmos mergaitės, ilgomis gražiai supintomis kasomis. Jų mamos turėjo laiko sušukuoti plaukus ir priderinti prie suknelių kaspinus. Magdutės mama dirbo viršininke ir vadovavo dešimtims vyrų, kurie nevaikščiojo išsišiepę priimdami nurodymus iš bobos. Magdutės mamai visą gyvenimą teko kovoti ir įrodinėti, kad ji yra verta, nenuostabu, kad turėti patogų vaiką jai buvo suprantamas dalykas. Magdutė mylėjo mamą, todėl išmoko greitai prisitaikyti, nereikalauti dėmesio, nieko neprašyti, tyliai žaisti ir nesimaišyti po kojomis.

Taip Magdutė išmoko, kad kiti yra svarbesni ir jos poreikiai neturi reikšmės. Meilės ir pripažinimo troškimas, žinoma, niekur nedingo, tik pasitraukė į pakampes ir pradėjo veikti iš šešėlio dažniausiai savidestrukcija. Nuvertinta, nepamatyta, kartais išnaudojama, Viešpaties tarnaitė.

Magdutė darydavo viską, kad sulauktų susižavėjimo žvilgsnio – o pasiekusi tikslą – tiek pat, kad jis virstų pasibjaurėjimu. Meilė – atstūmimas – meilė – atstūmimas… buvo bėgiai, kuriais riedėjo jos lokomotyvas.

Noras patikti, tarsi įkyrus juodas pelėsis ant tvankios vonios sienų, išplito padengdamas Magdės santykius. Jai rūpėjo kiekvieno nuomonė. Ir to ‘kiekvieno nuomonė’, nors iš pirmo žvilgsnio, regis, visai nereikšminga, nusėsdavo į vidų, į tuos tamsius kampus, kur slepiasi alkani šešėliai. Pasistiprinę draugiškais patempimais per dantį, nekaltais juokeliais, kritika, neužpildyta tyla, neišsipildžiusiais lūkesčiais, jie vėl pradėdavo veikti.

Lūkesčiai su metais augo ir pralenkė net pačią Magdę. Jai norėjosi tiek daug, kiek pati nepajėgė duoti, todėl ieškojo visur, o neradusi pyko. Labiausiai ant savęs, tačiau tuo metu dar nenutuokė, kad pyktis, kaip ir pavydas – tik rodyklės.

Kaip, visa tai vargino ir temdė jaunystę! Kai viduje tamsu norisi, kad išorėje būtų šviesiau. Bet Magdė nežinojo, kas yra šviesa. Todėl…

Kai vynas pirmąsyk suvilgė jos lūpas, tai buvo saldžiausias bučinys. Vynas Magdei teikė sparnus, vynas buvo Magdės mylimasis: visada pasiruošęs išklausyti, neskubinantis, atsidavęs, priimantis ją tokią, kokia yra…  bei svaiginantis.

Priešingai nei pasirinkti Magdės vyrai, kurie paskambindavo jai sekmadieniais kankinami atchodų. Tie nevykėliai, kaip tuomet jai atrodė, buvo Magdės veidrodis ir tą atvaizdą ji stengėsi pamilti.

Stengėsi. Neišjausdama. Kolekcionavo išvaizdžius vyrus, kaip porcelianines lėles. Lopydama savo skylėtą savivertę.

  • Kokia graži mergaitė, – sakydavo gatvėje sutiktos draugės ir Magdutės mama vos vos

papūsdavo krūtinę, kiek nurausdavo ir pradėdavo kukliai šypsotis.

Prisitaikyti, nereikalauti dėmesio, nieko neprašyti, tyliai žaisti, nesimaišyti po kojomis ir būti gražiai, – registravo elgesio taisykles Magdutė tikėdamasi, kad vieną dieną mama pažiūrės tiesiai į ją, ne pro šalį, ne į jos suveltus plaukus ar pasmukusias kojines, pažiūrės, išties rankas, stipriai stipriai apkabins ir didžiuodamasi ištars: kokia šaunuolė, mano mergaitė!

O metai plaukė, kaip vanduo, buvo pavasaris, buvo ir ruduo… o alyvos, taip ir nesužydėjo. Magdutės sistemoje įrašyti elgesio kodai pradėjo gyventi savo gyvenimą atsikartodami santykiuose su vyrais, draugais, darbdaviais, kartais su nepažįstamais, o svarbiausia su savimi. Kad ir kaip besistengdavo tiesiog Magdutės nebuvo gana. O kartais ji tyčia pakišdavo sau koją, taip tarsi patvirtindama, kad nėra verta meilės.

Labiausiai kentėdavo ją išties mylintys žmonės, nes Magdė prie tokių nesąmonių buvo nepratusi, o veikiausiai ir bijojo, kad vos tik priims ar atsakys tuo pačiu, meilė pokštelės ir pavirtusi dūmu išsisklaidys ore.

Kur kas lengviau buvo braukt prieš plauk ir stengtis patikti visiems, kartu niekam ir mažiausiai sau. Taip, tarsi į šiltnamį įkliuvęs ir niekaip stiklinės sienos galvute neįveikiantis žvirbliukas, Magdė suprato, kad trankyti makaulę negali būti vienintelis sprendimas, taip prasidėjo jos kelionė į save… o kartu ir į pasaulį.

Šiandien Magdė vis dar savo šiltnamyje, tačiau kartais ištrūksta apsukti rato, kartais į šiltnamį užsuka kiti, jai artimi paukšteliai. Svarbu, kad ištrūkusi, Magdė nebesistengia pelnyti visų sutiktų žvėrelių nuolankumo, dabar tvirtai žino, kur verta telkti energiją: su kuo pakeliui, o kas – tik atsitiktinis praeivis.

Kartais į Magdės šiltnamį įskrenda paklydėliai, jie karštligiškai trankosi iš vieno šono į kitą, įsibėgėję bando prakirsti stogą ir šauti tiesiai į viršų, tada Magdė juos nuramina, pagirdo arbata ir išlydi pro duris.  

Ar Magdę aplankė nušvitimas? Tikrai, ne. Tačiau alyvų šakos linksta nuo pumpurų kekių, kurios tuoj tuoj sužydės.

By Marija Djačenko

Rašau. Kartais. Retai. Visada apie tai, kas man rūpi, dažniausiai - apie tai, ko nesuprantu. Ir tik įkvėpta mūzos. Tie, kurie sako, kad mūzos laukti – neverta, rašo už pinigus. O, tai jau – darbas.