Dar vienas gyvenimas

Rausvai geltona birželio saulė skverbėsi pro dar naktines užuolaidas apšviesdama ore lėtai besisukančias dulkes. Kambarys buvo tuščias. Įkaitusi nuo saulės lovelė skleidė švelnų medienos kvapą. Tvyrojo palaiminga, kone sakrali tyla… tai – pirmasis jos prisiminimas, tą rytą, dar supančiota vystyklų žinojo, kad prasidėjo dar vienas gyvenimas.

Ir vėl viskas iš naujo, – dūsavo pavargusi, iš tiesų dar net nepradėjusi gyventi. Nuojauta kuždėjo, kad per šį  – jos tikslas – išsiaiškinti prasmę, visu kūnu pajusti, kokia viso to reikšmė? Per žingsnį nuo sielos tarno, ji nebenorėjo dar kartą susimauti. 

Ji gimė revoliucijos priešaušryje, roko maršui budinant Lietuvą iš dešimtmečius trukusio sovietmečio snaudulio. Lėtai, kaip gamta po ilgai trukusios žvarbios žiemos, tirpo sniegas bylodamas apie artėjančią nepriklausomybę, kol pagaliau sužydėjo laisvė alyvmedžiais.

Ak, koks svaigus tas pavasario dvelksmas.

Ak…/

/…kokia nuostabi diena ir koks švarus dangus,

Kokia nenusakoma gerų akių šviesa,

Ir tie, kur apsidžiaugia, jei kam nesiseka,

Negali uždengti to dangaus – jų tiek nėra…[1]

Foje buvo jos lopšinė, pirmieji žingsniai, gal net pirmieji žodžiai? Tik nieks negirdėjo, nes buvo užsiėmę savo reikalais. Taip, dėl to jai kartais buvo liūdna, kartais jausdavosi nepamatyta ir dėmesio trūkumas dar ilgai aidėjo per jos gyvenimą išlįsdamas keisčiausiomis formomis; kartais jai trūko meilės ir ji užaugo su besiplečiančia juodąja skyle krūtinėje…

Tačiau artimųjų abejingumas atvėrė kelius į necenzūruotą realybę, kurią galėjo tyrinėti niekieno netrukdoma, kol jos neuždarė. Pirma – į darželį, vėliau – dvylikai metų – į mokyklą.

Kai sugrįžtama su tokiais didingais tikslais švietimo institucijos mažų mažiausiai atrodo, kaip distrakcija, dibversija, laiko švaistymas.

Kai kelis sykius palikta darželyje per kiemus rado kelią namo buvo nuspręsta priežiūrą savaitės dienomis atiduoti į močiutės rankas.

Kitas reikalas, – galvojo sėdėdama prie bendro stalo su brandaus amžiaus damomis. Puošnūs stalo įrankiai, gardūs valgiai, šokoladinis desertas, šelmiškas stiklas chereso, smilkstančios cigaretės dūmas, žaidimas kortomis, pašnekesiai ir lėti pasivaikščiojimai namo vakarėjančiomis Kauno gatvėmis. Taip, toks ir turėtų būti gyvenimas, o ne pietų miegas ir debiliška lambada.

Dekadentiškas ir pernelyg trumpas buvo šis svaigus periodas tarsi nutrauktas karo – mokykla. Dvylika metų. Išvengti nepavyko. Terminui pasibaigus, ji išėjo į pasikeitusį pasaulį. O ir pati, kitokia, sutramdyta sistemos.

Kur toliau? – klausė savęs užvėrusi duris, įsikibusi portfelio tarsi senis lazdos, nors kojos dar pilnos parako. Į universitetą, į universitetą, – giedojo per mokytojo kambario langą išlindusios prižiūrėtojos.

Nevalingai patraukė universiteto link per vasarą tiesiai į rugsėjo pirmą vėl į buvusių kalinių apipaišytą suolą.

B-y-b-y-s ar b-i-b-y-s? – skaitė šviesuolių kontempliacijas išraižytas medyje uždžiūvusiu tušinuku ir nusprendė emigruoti.

Gimdytojai net prie geriausių norų negalėję leisti sau pasidžiaugti atžala vaikystėje, vylėsi atsigriebsią sulaukę pensijos, todėl akivaizdžiai nusiminė išgirdę apie planus.

  • Išskrisi ir nebegrįši, – būrė ateitį motina.
  • Grįšiu, kur dėsiuosi? – žadėjo, tačiau atitrūkusi nuo gimtosios žemės taip ir nerado progos nutūpti atgal į lizdą.

Dalis jos taip ir liko tame kambaryje prie rašomojo stalo, kurio stalčiuose virtęs eilėraščiais guli meilės ilgesys, ant velvetu trauktos sofos sėdi motina, o per langus, beveik, kaip per pirmąjį prisiminimą, tiesa slapstydamasi už daugiabučio kampų, skverbiasi birželio saulė. Gal todėl, kad tąsyk ji pirmąsyk pasijuto matoma?

Kaip elgtis, kai tave (pa)mato? Ar tampi įpareigotas duoti kažką atgal, gal net dvigubai, kaip padėką? Pokštą, dėmesį, mažytį niekutį, bučinį, kartu praleistą naktį, save? Kiaušinienę iš ryto? Kuklios mergaitės kelionė į save gerbiančią moterį.

Lytis jai niekada neturėjo pernelyg daug reikšmės, nes jos akys žiūrėjo į dangų. Moterų teisės yra žmogaus teisės, žinojo, nors darželyje to nemokė, mokykloje irgi. Sako buvo kiti laikai. Kokie? Tie, kai, jei kažkas pakibindavo žinodavai, kad esi kažko vertas?

Kiek daug triukšmo, kiek mažai laiko, o prasmė, regis, ranka pasiekiama, velkasi jausmas iš praėjusio gyvenimo… kuriame paaukojau save šeimai, – galvojo vėliau, jau atradusi meilę ir nenorėdama ja dalintis. Dar nesuprasdama, kad jausmas, kurio taip ilgėjosi visada buvo ten, kur įsivaizdavo besiplečiant juodąją skylę. Kas pasakys, ko dar ten galima rasti, gi tik meilės negali būti gana? O ir toji kalba penkiomis kalbomis


[1] Foje „Paskutinis traukinys“ albumas “1982” (1996)

By Marija Djačenko

Rašau. Kartais. Retai. Visada apie tai, kas man rūpi, dažniausiai - apie tai, ko nesuprantu. Ir tik įkvėpta mūzos. Tie, kurie sako, kad mūzos laukti – neverta, rašo už pinigus. O, tai jau – darbas.