Tu – Marija Djačenko

Šiąnakt sapnavau tave. Klojai lovą. Kryžiavau kojas iš didelio noro permiegoti – laikeisi atstumo. Rado, kada maivytis, – pagalvojau. Paklojai ir liepei gulti bartuku.

Nuo kada šitaip miegam?
Nuo dabar.

Grynai išsidirbinėja, – vėl nuklydau į apmąstymus.

Neišsidirbinėju, taip reikia, – perskaitei mintis.

O kam? Kodėl? Kodėl dabar, kai viskas tinkama: tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkamas tu ir tinkama aš. Kodėl?

Mudviejų laikas praėjo, – kalbėjai purendamas pagalves.

Mano nuomone, jis net nebuvo normaliai atėjęs, – tęsiau pokalbį, – buvau dar jauna, supranti? Nesupratau nei savęs, nei tavęs, o dabar… dabar viskas kitaip, atrodo, kad galėjau susigyventi su tuo, kad buvai pirmas ir galėtum tapti paskutiniu.

Nusišneki, – jau gulėdamas nutraukei, – gulk šalia ir miegok.
Kaip kokioj septintoj klasėj, – pastebėjau tempdama ant savęs antklodę, – tikiuosi kojas plovei?
Ploviau…
Duok pauostysiu, – prikišdama nosį prie pėdų paliepiau, – ir iš tiesų – plovei. Tai, kad jau nusiprausęs, gal bent pasilaižom?
…
Kodėl mane palikai?
…
Miegi?
…

Pabudau viengulėje lovoje, šalia ant čiužinio miegojo kitas vyras, kurio vardo neprisiminiau, todėl pavadinau tavuoju.

Vėl sapnavai?
Sapnavau, – prisipažinau rąžydamasi, – taip jau nutinka, kad, kai kažką myli, mintys apie tą žmogų neapleidžia, net kai viskas senai pasibaigę, taip senai, kad net nebeprisimeni, kuri dalis buvo tikra, o kurią išsigalvojai.
Kiek valandų? – paklausė vienai nakčiai apsistojęs buvęs mylimasis, kuris dabar (o ir prieš tai mieliau čiulpė vyrams nei laižė moterims).
Po septynių keturiolika, – tarstelėjau žiūrėdama į mobiliojo telefono ekraną, – sapnavai ką nors?
Sapnavau, – pasirėmęs galvą ant rankos atsiduso, – sapnavau, kaip klojau lovą, o tu kryžiuodama kojas iš didelio noro prašei, kad su tavimi permiegočiau.
…
…
Ko nori pusryčiams? – nukreipiau kalbą, nes tai, kad sapnuojame tuos pačius sapnus – per daug keista.
Kiaušinienės, juodos duonos su sviestu ir juodos kavos.

Virtuvėje sėdėjo kitas tu, tu, kurį šį kartą, sutikau netinkamu metu. Tu dabar buvai per jaunas, nesupratai nei savęs, nei tuo labiau manęs.

Labas rytas, – nutęsei.
…, – atsakiau tyla.
Išsikraustau, – informavai.
Kada? – pasidomėjau įsikibusi į praviros spintelės dureles.
Savaitės bėgyje, – prisipažinai gesindamas cigaretę.
Turi pieno?
Turiu, – pravėrei šaldytuvą ir ištraukęs Žemaitijos pieno pakuotę ištiesei man.
Ačiū, – padėkojau, – gali mane pabučiuoti?

Stovėjome tyloje, priėjai arčiau, žiūrėjome vienas į kitą, oda aplink tavo akis šiek tiek susiraukšlėjo, iš jų dingo liepsnelės, juodi plaukai pradėjo žilti, pečiai šiek tiek sulinko, kūnas sulyso. Atsidusai, tarsi norėdamas kažką sakyti, pasisukai į mane šonu ir pagarsinęs radiją išėjai iš virtuvės.

Nick Cave and the Bad Seeds dainavo apie tai, kad niekada nebeišsiskirsime. Supyliau pieną į dubenėlį, įskėliau keturis kiaušinius, uždegiau dujinę viryklę, iš spintelės ištraukiau keptuvę.

Prie stalo sėdėjote visi keturi: tu, kuris mylėjai vyrus, tikrasis tu, tu, kuris be atsako mylėjo mane ir tu, kuris pasirodė mano gyvenime netikėtai ir taip pat netikėtai išėjo palikdamas atmintyje tik pokalbių nuotrupas ir muziką.

Ką su tavimi daryti? – pusbalsiu paklausiau, tarsi tavęs keturiuose asmenyse, tarsi savęs.
Pamiršk, – pasakė tas, kurį ir taip vargiai prisimenu.
O kaip? Kaip pamiršti? Visaip bandžiau, bandžiau ieškodama kituose, bandžiau paskandinti vyno svaiguly, bandžiau medituoti ir susitelkti į save, tačiau net ir ten radau tave, keisčiausiuose vietose: ausies lezgelyje, kaklo linkyje, pirštų galiukuose, papilvėje, dešinės kojos kelyje, į kurį kažkada įkandai…
Pamenu, – šyptelėjo tas, tikrasis.
Kiaušiniai pridegs, – priminė tas, kuris myli vyrus.
Kuris nors žino, kiek minučių reikia kepti kiaušinienę?
Parodyk, – atsistojo, tas, kuris myli mane, priėjo arčiau, pavartė kiaušinius mentele ir išjungė dujinę, – dabar uždenk dangčiu ir, kol užtepsi sviestą ant duonos, bus paruošta.

Kol tepiau sviestą ant duonos likai tik tu vienas, tas tikrasis.

Kur visi?
Paprašiau, kad išeitų, sakiau, kad visiems neužteks ir, kad mudviem reikia pasikalbėti.

Kalbėjomės jau tūkstančius kartų ir apie viską. Išsiaiškinome, kad myli mane, o aš tave, bet tai ir yra didžiausia kliūtis, nes meilė nėra tai, ko ieškome.

O ko mudu ieškome? – kalbėdama, tarsi būtume vienas asmuo paklausiau.
Gal išėjimo? – kapstydamas šakute po dubenėlį su kiaušiniene suabejojai.
… a, tai štai, ką veiki – sukišęs veidą į kitų moterų tarpukojus – ieškai išėjimo?
Nešnekėk taip, tau netinka, – pasakei ir aš nutilau, nes vienintelis žinai, kas man tinka ir kas ne, ką man galima daryti ir ko – nederėtų.
…
…
…
Ačiū, – padėkojai už kiaušinienę.
Pabučiuok mane, – suglaudžiau lūpas bučiniui ir užsimerkusi palinkau arčiau.

Pabučiuoji į lūpas, atsimerkiu, o priešais mane tu, tas kuris mane myli. Apvedu lūpas nykščiu, kaip Jean-Paul Belmondo personažas filme Breathless*.