Neoficialūs darbo pietūs, Janusz gurkšteli alaus ir įjungia vadovo mode:
- <…> niekada savo pavaldiniams tiesiogiai nepasakau, kur jie suklydo, numetu užuominą ir leidžiu jiems patiems išsiaiškinti, taip jie patys suriša galus ir pasimoko greičiau, nei tada, kai baksnoji snukeliu į šūdą.
- Kur suklydau? – klausiu.
- Nieko nesakysiu, – koketuoja.
- Janusz, man tie subtilūs paflirtavimai elektroniniais laiškais nieko nereiškia, aš neskaitau bendros komunikacijos, – daužau boso širdį, o kartu ir vadovavimo metodus į šipulius.
- Žinai, kur tavo problema, Marija? Tu bijai mąstyti už ribų/…
- /… ir man patinka būti komforto zonoje, – baigiu jo mintį.
- Būtent, turi būti drąsesnė.
- Janusz, kaip tu manai, kodėl dirbu ofise? Jei nebijočiau, bent jau pažiūrėti, kas vyksta už komforto zonos sienų, manęs čia nebūtų nė kvapo.
- Bitch, – nusivilia, o tada pradeda pasakoti, kaip prieš šešiolika metų pats atvyko į Londoną su didelėmis svajomis ir, kad jei nebūtų pridrėbęs kelnių dabar būtų mados dizaineris.
Marija Djačenko 